| | (KAP) Liepos 24 d. Aruno di Cadore popieþius Benediktas XVI susitiko su penkiais ðimtais Belluno-Feltre ir Treviso vyskupijø kunigø ir atsakë á ávairius jø klausimus.
Vatikano II Susirinkimas – Baþnyèios Magna charta
Kalbëdamas apie Vatikano II Susirinkimà, Benediktas XVI ðá Baþnyèios ávyká pavadino Baþnyèios Magna charta. XIX ir XX a. Baþnyèiai ir pasauliui vienas kito atþvilgiu smarkiai susvetimëjus, ðis Susirinkimas atrodæs kaip „naujos Sekminës“, ágalinanèios Baþnyèià ið naujo átikinti þmonijà. „Visi buvome kupini vilties, taèiau tikrovë vëliau ið tikrøjø pasirodë sunkesnë“, – sakë popieþius. Taèiau istorija rodo, kad laikas po Susirinkimø visada buvæs nelengvas. Po didþiojo Nikëjos Susirinkimo, kuriame buvo suformuluotas krikðèioniðkasis Tikëjimo iðpaþinimas, ásivyravo ne vienybë ir santarvë, bet chaotiðkas „visø kovos prieð visus“ bûvis. Turint tai prieð akis, nenuostabu, jog ir po Vatikano II Susirinkimo nebuvo lengva suvirðkinti ðio Baþnyèios Susirinkimo „didþià þinià“. Augimas, pasak popieþiaus, visada reiðkiàs ir kanèià.
Laikotarpiu po Susirinkimo, Benedikto XVI þodþiais, bûta dviejø „istoriniø pervartø“ 1968 ir 1989 metais. 1968 m. buvusi „didþiulë kultûrinë Vakarø krizë“. Tuo metu pasitraukë po Antrojo pasaulinio karo baisybiø Europos krikðèioniðkàsias ðaknis ið naujo atradusi ir su didþiu ákvëpimu á atkûrimo darbus kibusi karta. Tuomet aikðtën iðkilo ir nesëkmës, atkûrimo spragos, didelis vargas pasaulyje. 1968 m. „kultûrinës revoliucijos“ þinia ið esmës buvusi ði: per 2000 metø krikðèionybei nepavyko sukurti geresnio pasaulio, bûtina ið naujo pradëti nuo nulio, o moksliná receptà ðiam naujam pasauliui pastatydinti teikiàs marksizmas. Baþnyèioje irgi bûta maniusiø, jog „kultûrinës revoliucijos“ troðkæs ir Susirinkimas, ir marksistinæ „kultûrinæ revoliucijà“ tapatinusiø su Susirinkimo intencija. Kiti laikæsi poþiûrio, jog „taip griaunama Baþnyèia“. Tarp ðiø dviejø kraðtutiniø poþiûriø, pasak popieþiaus, daug kas nuolankiai bei tyliai stengësi ágyvendinti „tikràjà Susirinkimo dvasià“. Klaidingo progresizmo ir prieðiðkumo Susirinkimui triukðme, lydima gausybës kanèiø bei nuostoliø, Baþnyèia „labai tyliai“ augo.
Antroji pervarta buvusi 1989 m. þlugus komunistiniam reþimui. Atsakas á tai, pasak Benedikto XVI, buvo ne kai kuriø tikëtasis „gráþimas prie tikëjimo“, bet visiðkas „postmodernusis“ skepticizmas: „Niekas nëra tiesa, kiekvienas pats turi þiûrëti, kaip gyventi“, tiesa esanti nepakanti. Šiø dviejø „kultûriniø lûþiø“ – 1968 m. „kultûrinës revoliucijos“ ir 1989 m. „nuopuolio á nihilizmà“ – aplinkoje Baþnyèia toliau nuolankiai einanti savo keliu. Benediktas XVI sakë: „Šiame kelyje turime augti kantrybe ir naujaip suþinoti, kà reiðkia áveikti triumfalizmà.“ Susirinkimas to troðkæs, taèiau Susirinkimo tëvai galvoje turëjæ praeities triumfalizmus, pavyzdþiui, Baroko epochà. Taèiau kryþius nesuderinamas ir su naujuoju triumfalizmu, mananèiu, jog dabar auganti „didþioji ateities Baþnyèia“. Kristaus Baþnyèia visada turi bûti nusiþeminusi, ir bûtent todël ji yra didi ir kupina dþiaugsmo.
Popieþius kalbëjo: „Mano galva, labai svarbu, kad mes ðiandien atviromis akimis iðvystume po Susirinkimo iðaugusius teigiamus dalykus – liturgijos atnaujinimo, pasaulio ir vyskupijø sinodø, parapijos struktûrø, naujos pasaulieèiø atsakomybës, Baþnyèios katalikiðkumo naujo patyrimo matmenimis.“ Bûtina vël atrasti didájá Susirinkimo paveldà, ið naujo skaitant didþiuosius Susirinkimo tekstus su patirtimi, davusia vaisiø tokioje daugybëje sàjûdþiø ir naujø religiniø bendruomeniø. Lydimi „kryþiaus nusiþeminimo“ ir „prisikëlusio Kristaus dþiaugsmo“ bendrabûvio, jo savo Baþnyèiai Susirinkimu dovanoto kaip didþiojo kelrodþio, krikðèionys gali þengti á prieká „dþiugiai ir kupini vilties“.
„Kreacionizmas“ ir „evoliucionizmas“
Popieþius Benediktas XVI taip pat aptarë gilesnius jaunuoliø nenoro gyventi motyvus. Kai teigiama, kad Dievo nëra ir kad jis nëra gyvybës Kûrëjas, prasmës netenka ir pavienio asmens gyvenimas. Šiame kontekste popieþius tarë þodá apie „kreacionizmo“ ir „evoliucionizmo“ ginèà, kur vienas ir kitas poþiûris pateikiami taip, tarsi tikintis á Dievà negalás pripaþinti evoliucijos, o besilaikàs evoliucijos turás atmesti Dievà. Tokia prieðprieða, pasak popieþiaus, yra „absurdas“: evoliucijos naudai kalba daug moksliniø árodymø, evoliucijos teorija praturtina þinias apie gyvybæ ir laikytina tikrove. Taèiau evoliucijos teorija neatsako á visus klausimus, pirmiausia didþiuosius filosofinius: ið kur visa? Kodël yra kelias, galiausiai atvedantis prie þmogaus?
Popieþiaus teigimu, labai svarbu – ir tai jis pabrëþë savo „Regensburgo paskaitoje“, – kad protas atsivertø. Moksliniai rezultatai – svarbus dalykas, taèiau jø neuþtenka visai tikrovei paaiðkinti. Svarbu suvokti, kad pirma visa ko yra protas ir kad þmogus irgi yra ðio „kûrybiðko proto“ atspindys. Þmogus turës suprasti, jog jo bûtis protinga, jog jo norëta ir jis turi prasmæ, jog didþioji kiekvieno asmens uþduotis – ðià prasmæ atrasti ir ágyvendinti ir per tai „prie Kûrëjo norëtosios didþiosios kosminës darnos pridurti naujà elementà“.
Deðimt ásakymø ir dialogas su musulmonais
Pasaulis, kuriame nëra Dievo, visada yra „savivalës ir egoizmo pasaulis“. Pasak Benedikto XVI, tik ten, kur pasirodo Dievas, yra ðviesos ir vilties: „Mûsø gyvenimas turi prasmæ, kurios negalime pagaminti, bet kuri yra uþ mus pirmesnë ir mus remia.“ Popieþius pabrëþë esminæ Deðimties ásakymø reikðmæ ugdant sàþinæ. „Kristaus ðviesos“ ir Baþnyèios gyvenimo patirties fone vis ið naujo skaitomuose ásakymuose pateiktos „svarbiausios pagrindinës vertybës“.
Deðimt ásakymø popieþius minëjo ir atsakydamas á vieno kunigo klausimà, kaip laikytis imigrantø, iðpaþástanèiø kitoká, pirmiausia islamo, tikëjimà, atþvilgiu. Benedikto XVI þodþiais, Deðimties ásakymø patirtis glûdinti ir islame, ir ðá sàlyèio taðkà bûtina gilinti. „Turime ir galime ieðkoti sutarimo dël pagrindiniø vertybiø, iðreikðtø Deðimèia ásakymø ir sutrauktø á dvigubà Dievo ir artimo meilës ásakymà. Bendru keliu keliaujame pas Abraomo, Izaoko ir Jokûbo Dievà, Dievà, kuris galiausiai yra Dievas þmogiðku veidu, Dievà, esantá Jëzuje Kristuje“, – sakë popieþius. Kaip pirmaisiais amþiais, taip ir ðiandien krikðèionys turi bûti visada pasirengæ kiekvienam atsakyti apie juose glûdinèià viltá. Tas atsakas, pasak popieþiaus, yra „bûtina dialogo ir skelbimo sintezë“. Pirmutinis reikalavimas, þinia, yra artimo meilë kitiems. Jei tai pavyksta, lengviau supaþindinti ir su tokios laikysenos ðaltiniu, krikðèioniðkuoju tikëjimu.
Puoselëjant dialogà neámanoma iðkart imtis didþiøjø tikëjimo slëpiniø, net jei musulmonai kaþkiek paþásta Jëzø, kurio negarbina kaip Dievo, bet kurá pripaþásta esant dideliu pranaðu. Musulmonams bûdinga ir meilë Marijai. Tad bendrø elementø, galinèiø bûti dialogo iðeities taðkais, esama ir tikëjimo srityje. Taèiau pirmutinis bûtinas ir ámanomas dalykas yra esminis sutarimas dël gyvenimo vertybiø.
Naujà sàjungà sudariusiø iðsituokusiøjø problema
Popieþius Benediktas XVI taip pat pareiðkë savo nuomonæ naujà santuokà sudariusiø iðsituokusiøjø klausimu. Benediktas XVI pirmiausia akcentavo „prevencijà“. Šiandien, anot jo, daugelis þmoniø praradæ jausmà, kad santuoka ið prigimties orientuota á viso gyvenimo trukmæ. Taèiau visuomenëje, paþenklintoje skyrybø gausa, ðiandien vyrauja kitoks modelis. Laikoma „normaliu“ dalyku susituokti, iðsituokti ir vël susituokti. Todël Baþnyèios ir jos rengimo santuokai kursø uþduotis yra padëti jauniems þmonëms ið naujo atrasti visà gyvenimà trunkanèios santuokos paveikslà. Popieþiaus nuomone, porø nevalia palikti vienø net ir „didþiausiø kriziø“ metu. Sutuoktinius pravartu globoti bent per pirmà deðimtá jø bendro gyvenimo metø. Bûtinas viena kitai padedanèiø „ðeimø tinklas“.
Vienø nevalia palikti në naujà sàjungà sudariusiø iðsituokusiøjø. Juos globoti paðaukti kunigai, ðeimos, sàjûdþiai. Ávairiopa globa turëtø ðiems þmonëms parodyti, kad Baþnyèia juos myli, kad jie, net ir bûdami sunkioje situacijoje, yra Baþnyèios nariai.
„Baþnyèios þinios“
katalikai.lt
|
á pradþià
á virðø